Picture
     Dažniausiai pavasarį prisileidžame beržų sulos, bet klevų suloje dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, tad neatsiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų sulos sudėtyje esantis didelis fruktozės kiekis stabilizuoja cukraus kiekį kraujyję ir taip smaližiams sumažina saldumynų potraukį.

     Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį pat kiekį cukraus. Ši sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis  jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.
  
     Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-6 C, tokia sula bėga 1-2 savaites. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau, nei beržai. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, geležies, kalcio, vario. Beržų suloje būna 1-2, o klevų – 2-4 (cukrinių klevų – iki 20) procentai cukraus. Sula gaunama, medžio kamieno apačioje pragręžus nedidelę, kelių centimetrų gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva (kad neįsimestų puvinys). Per sezoną iš vieno  beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek  daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota  maisto saldinimui). Iš beržų, nedarant jiems žalos, galima saikingai leisti sulą 10 metų.

     Sula geriama šviežia, konservuota (būna parduotuvėse), neretai – saldinta, kartais – rauginta. Pastaroji buvo raugiama statinaitėse, įmaišant grūdų ar kitų priedų išlaikoma maždaug 3-5 mėnesius, Lietuvoje buvo gana populiari iki XX a.  vidurio. Norint sulą išlaikyti ilgiau, reikia ją supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.

 
Picture
     Kiekviena šalta žiema ir prieš ją buvęs vegetacijos periodas yra kitokie. Kiekvienais metais vaismedžiai skirtingai pasiruošia žiemojimui ir skirtingai nu­kenčia nuo šalčių. Šalčiams jautriausi žiediniai pumpurai, vaisinės šakutės, ūgliai. Pirmiausia pa­šąla ūglių viršūnės, šerdis, popumpurinės šakučių dalys. Atsparesnės dalys yra
mediena, žievė ir ats­pariausias brazdas.

     Kai pašąla žiediniai pumpurai ar ūglių viršū­nės, tai laikoma mažu pašalimu, tačiau jis vaismedžiams  pavojingas. Jei nesiimsime priemonių, ki­tais metais vaismedžiai gali dar labiau pašalti. Yra dvi priežastys: kai nušąla žiediniai pumpurai, tais metais augalas nežydi, bet formuoja žiedinius pum­purus. Dėl pašalimo būna sutrikusi augalo mity­ba ir žiedinių pumpurų formavimasis dar sustiprėja. 

       Kitais metais toks augalas gausiai žydi, dar la­biau nusilpsta ir labiau pašąla, nors būtų ir ne taip šalta žiema. Yra sakoma, kad pirmą šaltą žiemą vaismedžiai ištveria, o antrąją žūsta. Toks teiginys labai tinka slyvoms.

      Kai vaismedžiai nedaug pašąla, po šaltos žie­mos, pavasarį, patariama juos daug nugenėti. To­kiu genėjimu pašaliname nušalusias dalis, skatina­me augti naujus ūglius ir, svarbiausia, mažiau for­muotis žiedinių pumpurų. Atjauninti vaismedžiai greičiau sustiprėja ir geriau pakelia kitas šaltas žiemas.

      Kai pašąla vaismedžių mediena, pumpurai, dalis žievės ar brazdo, yra didelis pašalimas. Daugelio tyrėjų teigiama, kad tokių vaismedžių daug genėti negalima, nes jie sunkiai atsigauna, o dažnai visai žūva. Geriau tokiems vaismedžiams nieko neda­ryti, o laukti, kol išsprogs  pumpurai. Dažniausiai tokių vaismedžių sprogsta miegantieji pumpurai ant storesnių šakų. Iš šakų atžalų — vilkūglių sprendžiama, kurioje vietoje turi būti šalinamos nušalusios šakos. Sakos šalinamos vasarą iki ge­riausiai augančių atžalų arba laukiama kito pava­sario.

      Kai vaismedžiai stipriai pašąla, dažniausiai nu­kenčia ir žievė. Tačiau žievė gali nušalti ir ne taip šaltą, bet nepastovią žiemą. Todėl visais pašalimo atvejais pirmiausia reikia stebėti kamieno pašali­mą ir jį gydyti. Kaip tai daryti, rašyta kamienų prie­žiūros skyriuje. Jeigu kamieną išsaugosime sveiką arba jį išgydysime, greičiau pasveiks ir visas vais­medis.

      Kai vaismedžiai pašąla, ne vien genėjimas svar­bu. Svarbu pataisyti sutrikusią mitybą. Po šaltų žiemų beveik visada padeda papildomas tręšimas azotinėmis trąšomis. Jeigu po šaltos žiemos  būnasausas pavasaris, labai padeda vaismedžių laisty­mas.

      Žiemos pradžioje, kai dar nebūna sniego, o šal­čiai siekia —(minus) 20 °C, gali pašalti vaismedžių šaknys. Šaknims kritinė šalčio riba yra —(minus) 12—14 “C. Pašalusiomis šaknimis vaismedžiai pa­vasarį išsprogsta ir dar auga iki vidurio vasa­ros, o apie birželio—liepos mėnesį pradeda nykti ir gali visai žūti. Kai šaknų pašalimas mažesnis, vaismedis nežūsta, bet ilgai neatsigauna. Jeigu žiemą kurį laiką sode nebuvo sniego, o šalčiai siekė daugiau kaip —20 °C .pavasarį reikia pati­krinti vaismedžių šaknis. Po vaismedžio vainiku atkasama žemė iki šaknų. Pirmiausia tikrinamos smulkiosios šaknys. Jeigu jos pašalusios, būna pa­tamsėjusios— negyvos. Storesnių šaknų gali būti patamsėjusi šerdis, daugiau pašalusių ir mediena bei žievė ar brazdas.

      Įsitikinus, kad vaismedžių šaknys pašalusios, reikia nugenėti daug vainiko šakų, kad šaknys ge­riau išmaitintų likusias. Taip pat reikėtų patręšti azotinėmis trąšomis, ypač trąšų tirpalu. Jeigu
pa­vasaris sausas, reikia palieti. Kai išsiskleidžia lapai, reikia augalą maitinti pro lapus. Pirmą kartą nu-purškiama 0,3% karbamido tirpalu. Po dviejų savaičių purškiama vėl 0,5% tirpalu. Jeigu augalai vis neatsigauna, tręšiama dar vieną ar du kar­tus.